užpečius

×ùžpečius sm. (1) NdŽ, Dr žr. užpečis: Tokio[je] tamso[je], tokiame ùžpečiuo[je] ten sėdės Brs. Lįsk į ùžpečių Trk. Ùžpečiuo[je] tupa katė pasislėpusi Gršl. | prk.: Nenora sėdėti ùžpečiuo[je]: papratusi pri stalo Trk. ^ Pelenūs gimęs, ùžpečiuo[je] augęs LTR.